Iš namų svetur vėl gervė skrenda, Girdint klyksmą, laikas neramus. Plunksną meta ji, į delną krenta, „Saugok, kol sugrįšiu į namus“. Atsisveikinu ilgam, palydžiu Tolumoje blėstančią žvilgsniu Ir tikiu, pavasariui sugrįžus, Grįš ir ji, kaip ir kasmet, laiku. Palinkiu: kelionėje te saugo Nuo audrų ir nuo staigios žūties Lietuvos dievai, – bet mintį slaugo Liūdesys, – Širdis mana gedės. Voras aus voratinklį, šermukšnis Degs, kol šalnos aistrą nuraškys. Klykčiau, jeigu gerve gimus būčiau, Lietuva – gimta, brangi šalis.
0/500